Nėra temos Įdėjo:deynayno ausrine bareikyte 1210 d atgal 
Kai esu su tavimi jaučiuos kaip jūroj kurioje šėlsta audra. Mes lekiam, skriejam ir skrodžiam jas artėdami prie kulminacijos krante, kur bangos griuva prie uolų šlaitų ir viska tuom užbaigia... Bet jos turi išvada, o mes tik tiksla ir uždavinius, kuriuos dar sunku išspręsti... Jūra myli tuos krantus krantus, kuriuos jai lemta skalauti, gaila ji neturi pasirinkimo.. bet ar krantai turi atsaka jai? Jie tik vogia ir grazina, pasiskolina ir neatiduoda... Tai pat jūra keršija jam. O kas mum lemta? Mes turim pasirinkima, mūsu daug, bet lemta tik vienas... Tikrai kažkada tu busi krante, o aš jūroj tu iš manęs pavogsi širdi, bet kai rasi kita grazinsi. Tačiau mano širdis nepabegs taip lengvai ir kartu su tavo sažine lips tau ant kulnu. Pasiskolinsi užuojautos, kai tau bus sunku, bet kai atgausi jegas sakysi, kad ir be to butum ištvėręs. Tada aš sukelsiu škvala , kad užuojautos ieškotum tarp savu, kurie užjausdami palies tavo širdi, ko mat aš nesugebejau.. Jei ne aš tu negyventum, o aš mirčiau be tavęs...
Komentarai: 0 Peržiūrėjo: 151 Grupė: Bendra |